Labai greitai laikas bėga. Nepastebėjot? Ką tik buvo penktadienis, šiandien juk vėl penktadienis.. Kažkaip pamąsčiau ką per savaitę nuveikiau.. O gi turbūt nieko.. Tik sugebėjau susirgti ir jau (tikiuosi) pasveikti.
Reikia parsisiųsti Lost naujausias serijas 
įdomu kaip ten seksis visiems.
Kartais galvoju, kad kai žmogus dingsta (jo nesimato online) prie kompo, kad viskas pasikeitė į gerą, kad žmogus turi kažką kita veikti.. O po to tiesiog sužinai, kad užkniso žmonės, ir žmogus slepiasi offline. Jis yra.. Tik slepiasi.. (nors kažkada skambinau į offline, vistiek buvo offline, matyt pataikiau).. žodžiu.. gyvenimas nesikeičia. Viskas stovi vietoj.
Visada galvojau kaip populiarinti savo blogą.. Rašyti komentarus kituose bloguose? Prašyti kad kažkas įsidėtų reklamą. Bet greičiausiai, taip sumąsčiau, geriausias būdas (aišku vienadienis), parašyti gerą įrašą, kuris patiktų VienasToks, o Jis savo ruoštu įsidėtų į savo blogoramas. Deja blogerių daug, o į blogoramas nuorodų patenka ne daug, tai dar vienas būdas – fotografuoti ir kas tas pats VienasToks įdėtų nuotraukas pas save žodžiu uždaras ratas, bet kai rašai asmeninį, ne teminį blogą susimąstai, ar nori kad daug kas skaitytų tai ką rašai? Man užtenka ir savų žmonių (kurie dažnai seka mano gyvenimą iš mano blogo, ačiū Jiems), dar kelių pažįstamų ir visai kažkaip nenoriu kad netyčia rastų mano blogą mano pacientai, studentai ir pan.. Ir darbe dažnai girdžiu: “įdomumui įvedžiau Jūsų vardą ir pavardę į google, o jis tiek ir tiek išmetė, ar ten ta pati Margarita?” deja dažniausiai atsakymas TAIP net nežinau.. o gal visai malonu 
) neapsisprendžiu ( ne veltui svarstyklės esu), arba kažkada sako kažko ieškojau ir netyčia nuoroda į Jūsų blogą nuvedė sako taip dabar galiu skaityti kaip ir kokia jūs esat.. grr.. o koks skirtumas kokia aš esu? Juk darbe susitinkam 5 kartus ir viskas tuo baigiasi..
Ech. einu piešti veidą ir slėpti juodus ratilus po akių.. nuo vakar dienos vėmimo ir viso kito dar nelabai atgaunu veidą..
Gero savaitgalio. Nors jis žada būti trumpas..
Nuotraukos – tiesiausias kelias į mano širdį.
Jaučiuosi skriaudžiąs nemažą dalį įdomių rašinių, bet jie man kartais atrodo kaip labai jaukus pokalbis su skaitytoju dviese, todėl kelti į Blogoramos viešumą atrodo kažkaip… na, negerai. Tai nereiškia, kad jie mažiau vertingi. Tiesiog kitokie.