Jaučiuosi truputėlį apleidus savo tinklaraštį, vis rečiau ir rečiau kažką parašau.. Bet tiesiog pradėjau dirbti.. Atsirado kitų malonių dalykų gyvenime.. Dar kol orai gražūs vis kur nors pasivaikščioti išlekiam.. Atradom gražų parkelį, Lampėdžiuose, palei Nemuną.. deja neturėjau fotoaparato, tai nepavyko nufotografuoti gamtos spalvų.. Bet gal dar spėsiu 
O dabar keletas kadrų iš Būželio rudenėlio šventės. 
Ir pats Būželis tarp lapų.
Babaausis
Kartais susimąstau, kiek galima paaukoti dėl darbo.. dėl pinigų.. draugų.. meilės.. Kokia yra riba? Ar jos visai neturi būti? Ar tikslas pateisina priemones? Ar kaip ten sako, meilėje ir kare viskas galima? Ar šiais laikais konkurenciją galima laikyti karu, o kovą dėl dėmesio – meile?
Vakar tiek ryte tiek per popietę pasitaikė nuostabus oras.. Tad nusprendėm pasivaikščioti po Pažaislio parką, prie Kauno marių.. Vaizdai nuostabūs.. Kažkas vyko ir pačiame vienuolyne, tačiau po poros valandų vaikščiojimo jau nebesinorėjo eiti pažiūrėti kas vyksta. Važiavom šašlykų valgyt o čia keletas vaizdų iš aplinkos
Vieną dieną gyvenimas duoda šilumą.. Kitą – ją atima ir pakeičia šaltuku.. Vieną dieną juokiamės kartu su gyvenimu.. Kitą – jis juokiasi iš mūsų.. Turbūt tas gyvenimas toks ir yra, kartais žaidžiam pagal jo taisykles, kartais kuriamės jas patys. Svarbiausia – išgyventi, ir šampaną geria tik stipriausi išlikę..
Šiaip.. šeštadienio pamąstymai.. po nuostabios savaitės.. galėjo tik neateiti savaitgalis.. (Vis dėl to šeštadienio vakaras buvo nuostabus.)
Gimtadienio šventimo maratonas baigėsi.. Pagaliau.. Nes jau nuo indų plovimo ir valgymo net negera.. Liko paskutinė savaitė atostogų, o štai ir baigėsi 7 savaitės atostogų.. O visi sakė ką gi aš per tiek veiksiu.. O jos prabėgo labai greitai. Be didelių permainų grįšiu į darbą.. Nelabai norisi, bet mažėjanti sąskaita priverčia susimąstyti, kad atlyginimą gausiu tik lapkričio viduryje (jeigu gausiu).. Nju spausimės Bet ne apie tai aš čia šiandien. Prablaivinti galvą sumąsčiau išvažiuoti į filmą “Tapti žvaigžde”.. Niekas nesupranta, kaip aš imu ir sumąstau nulėkti paspoksoti į didelį ekraną, viena bet man patinka – niekas nemato ašarų aišku jeigu verkiu.
Apie filmą. Kaip klausiausi šito filmo apibūdinimo radijo centro eteryje, tai buvo lyginama, su “Šokis hip hopo ritmu”, “Gatvės tango”.. Kadangi tai mano mėgiamiausi filmai ir dar man patinka dideli miestai, tokie kaip Niu Jorkas, Filadelfija, Washingtonas ir kiti, tai kai tik sužinojau apie šitą filmą – iš karto panorau pamatyti. Intriga šiokia tokia yra, bet labai nedidelė, veiksmas vyksta ne apie vieną ar du žmones, apie žmonių grupę, realiai aktoriai nematyti ir kai kurie pavyzdžiui kai buvo du su blondiniškais plaukais 
tai gali biški susimaišyti vietoms Bet šiaip muzika labai gerai, vietoms net šiurpuliukai lakstė Konflikto kaip irgi tokio akivaizdaus nėra, tik minimalūs tarpusavio santykių. Iš pradžių galvojau SUPER. Dabar rašydama ir apmąstydama galvoju, kad gal truputėlis neišbaigta, aišku tai senesnių metų kopija (?), ar scenarijus paimtas senesnių metų, bet žodžiu.. O gal kad nėra ryškaus konflikto, kaip mano mėgiamuose filmuose “Save the last dance” abiejose dalyse yra konfliktas, kad panelė baltaodė, o vaikinas – juodaodis, ir kaip ten vystosi jų santykiai, o kai antroje dalyje dar ir to vaikino mama yra merginos dėstytoja nju žodžiu. šitame filme neišryškinama viena meno šaka, ar tai šokis, dainavimas, muzikavimas, kituose filmuose dažniausiai buvo šokis (nju nors ir iš pavadinimų galima pasakyti, kad tai yra šokis). Žodžiu linksmas, su truputėliu streso, lengvas filmas. Užskaitau.
Pažiūrėjus gerą filmą kino teatre, dažniausiai grįždavau namo ir iš karto ieškodavau to filmo torrento, kad parsisiųsti.. Šito filmo net nekilo tokia mintis bet gal kada nors..
Penktadienio vakaras..
Nenutyla telefonas, skype, emeilas su sveikinimais. Visi klausinėja ką reiškia užrašas: “Tu išėjai.. Be teisės sugrįžti..” Kiekvienas supranta savaip.. Kartais tenka meluoti su atsakymu apie ką aš.. Kartais pasakau tiesą, kurios nelabai pati žinau.. Bet kuo daugiau galvoju, tuo labiau suvokiu, kad tai apie laiką.. Kad laikas beprotiškai lekia.. Nenumaldomai visi skubam.. Ir niekas negrįžta..
Kai skype ar one ar dar kas nors parašo kad tavo gimtadienis, tai būna proga pabendrauti su seniai bendravusiais žmonėmis.. Vieni pasiguodžia.. Kiti pasigiria, kad išteka, veda ir pan.. Kad išsikrausto į kitą miestą, šalį.. Visi klausia kaip gyvenu aš.. Visiems įnirtingai kartoju – kaip visada gerai.. Ir stengiuosi pati tuo tikėti..
Šmėklas keičia siluetai, kurie greičiausiai ankščiau ar vėliau taps šmėklomis, to man nenorint, o gal net ir nežinant.. Rugsėjis turėjo būti permainų metas.. Deja nieko neįvyko.. Svajonės neišsipildė.. Pradedu kurti visai naujas iliuzijas, viltis ir svajones.. Tik vis dar nenusprendžiu.. Ar su ekstremaliais pokyčiais ar su visko palikimu kaip yra..
Lietuvio bruožas – pirma nukristi iki pat dugno.. O tik po to kilti į viršų.. Palinkėkite man sėkmės..