Margaritos tinklaraštis

atvažiavau į pramogų sostinę – akropolį.. radau vietą kur pasistatyti mašiną, bet netilpau, nes kita mašina stovėjo gerokai apžergus ir tą juostą, bet pamačiau, kad išvažiuoja šalia moteriškė, pasitraukiau atgal, laukiu kada išvažiuos, iš galo atvažiavo kita mašina, bandau važiuoti atgal, tas man pypsina, kad nesitrauks. šiaip ne taip ta mergina išsuko, o aš jau pasiruošiau sukti į jo vietą, ta iš galo staigiai mane aplenkė ir įvažiavo į mano vietą.. išlipau.. pasibaladojau į langą, sakau ką jūs darot aš laukiau, sako tai va vietos yra statyk, sakau kaip aš statysiu jei netelpu.. o moteriškė to vyro (dar lyg du vaikai maži buvo), man pradėjo aiškinti, duok užpakaliu ir įvažiuosi, sakau kaip aš tau duosiu į užpakalį, tai bus kad tilpsiu. ir nuėjo jie savo keliais. o vietų pasistatyti beveik nėra.. aš ir taip vėlavau.. :S

chebra, suprantu, šventės, visi skubam, bet bent kiek turėkim kultūros, nesijauskim barbarais, nes pradedu manyti, kad neveltui žmonės rašo, kad esam Boratai ir nesiskutę, nesiprausę šikniai.. ne veltui visi užsėniečiai skundžiasi, kad nėra vairavimo ir aptarnavimo kultūros.

grįžo draugė iš UK, kuri studijuoja ir dirba “sales assistant”, tai pakraupus Lietuvių nemandagumu ir nepaslaugumu, o ten jei nori gauti atlyginimą, tai tik ir lįsk į subinę, klausinėk.. o pas mus net subinės nesugeba pakelti nuo kėdės..

vis dar galvojau Lietuvoje stoti į doktorantūrą, tęsti pradėtus darbus ir dirbti dėstytoja universitete.. bet kuo toliau, tuo labiau noriu iš čia išvažiuoti..
o čia to nekultūringo žmogaus mašina.. labai norėjau palikti raštelį: “linksmų švenčių”.. padangoje.. deja neturėjau vinies..

kažkaip atrodė, kad esam jau suaugę žmonės.. juk magistrantai.. bet dėstytojai vis pareiškia: “jūs daug mažiau žinot už buvusius magistrantus.. maždaug esate daug kvailesni..” taip kažkaip vadinti nekorektiška.. kažkaip pagalvojus, tai kaip gali žinoti mes kvailesni ar ne, jei per paskaitas vyko diktanto rašymas. aišku, buvo seminarai ir yra keli “gudruoliai”, kurie biški diskutavo ne į temą.. žodžiu.. šiaip viskas atrodė viskas normaliai.. bet per egzaminą, pasijutom kažkaip kvailai. aišku viskas atsispindės pažymiuose..

laukiu kada pasibaigs metai šitie..

ieškojau vieno kodo.. žinojau kad užsirašiau kažkur. iškuičiau visus stalčius, po stalo stiklu visus popieriukus.. stalčiuose kiek visokių.. šiukšlių.. aš linkus rinkti, kaupti čekius, nuotraukas ir t.t. tai pagalvojau kam čia skirti po kampą kiekvienam stalčiui toms rinkliavoms, jei galiu paaukoti vieną stalčių.. o jis pilnas ir yra dabar. nuo visokių lapukų, čekių, nuotraukų.. jo jo. radau tarp tų ir nuotraukų ir sentimentalių užuominų.. kai kurios privertė nusišypsoti.. deja kai kurios ne. o spėkit kas kitame stalčiuje? o pasirodo tiek prikaupus užrašų knygučių (tuščių), kad reikėjo vieno stalčiaus. Vis pagalvoju, va šitą reiktų padovanot.. tada vėl pergalvoju: “ne.. gaila..” jo. silpnybė užrašų knygutėms..

o tą kodą radau.. deja ne vienam stalčiui neradau to kodo.. o jis buvo sąsiuvinukyje, kuris stovi ant stalo, kad pasižymėčiau vis ką nors.. ir dar antrame puslapyje.. apibrėžtas. geras ane. bet gerai. pasivaikščiojau po netolimą praeitį..

sveikinimai žalgiriui

Kiti metai – jaučio metai, bet man kažkaip dovanoti karves (nors būtų visai gal ir linksma) nepasirodė gera idėja. Tai aš sumąsčiau šiemet visiems dovanoti angelus. Gal ir banalu, ir girdėjau iš vienos (bet tas posakis skirtas ne man, apskritai), kam čia tos statulėlės, apdulkėję angelai, man geriau dovanokit žvakes, va tą tai sunaudoju. Bet aš nepaklausiau to, pas mane yra 20vnt gražių eglutės žaisliukų – angeliukų, juos dovanosiu savo mažiesiems pacientams, dar yra gražios trys žvakidės, su sėdinčiais tris angeliukais, dar 4 statulėlės tokios fainos, bet iš jų jau dvi padovanotos, ir dar viena graži statulėlė – angeliukas, kuris laiko širdelę širdyje ir dar turiu rutulines tokias vazas, ten sakiau įklijuosiu statulėlias, arba apklijuosiu karoliukais ir lapukais. Jei pavyks nugvelbti fotoaparatą šeimos galvos, tai nufotografuosiu kaip pavyko

Prieš metus labai norėjau vieno dalyko. Gavau. Dabar turiu kitą tikslą. Šią vasarą nulėkti iki Kalifornijos. Neįsivaizduoju kodėl, bet visą dieną neduoda ramybės viena mintis: “kita stotelė – Kalifornija”…

Vasarą planavau važiuoti į USA po Kalėdų, sutikti Naujus metus. Deja planas neišdegė. Aplinkybės pasikeitė. Tad viską atidedam vasarai o gal ir rudeniui. Priklauso kaip viskas seksis

Daina, kuri šią minutę užgrojo mano kompe.. Ir neįsivaizduoju kodėl, bet sukėlė šypseną.

Tada susimąsčiau. Tikrai.. Kada yra ta riba, kai supranti, kad per daug aukoji, arba kai vis dėl to nugali abejonės, kad gal neverta ir pan.. Ką iš vis galima aukoti? Santykius su kitais žmonėmis? Išvažiavimas į kitą šalį kartu su mylimuoju ir palikimas susikurto pagrindo po kojomis.. Ar kartais reikia pasirinkti mokslus arba tą žmogų.. Ką galima paaukoti.. Bet tada iš karto kyla klausimas, kokie gi santykiai jei vis dėl to kažką reikia aukoti..

Čia tas klausimas buvo tapatinant su kitais dalykais, ne konkrečiai apie žmogų, o greičiau gal apie daiktus kalbama, bet įstrigo ta prasmė apie žmogų.

Pasiryžimas dar nesulaužytas.. Padėtas šokoladas vis dar stovi, valios vadinasi dar truputėlį turiu.. Dvi valandos šokių aikštelėje (dar būčiau ir trečią iššokus)..

Šiandien kolegė RIMI parduotuvėje gavo labai gražius žodžius.. Einu permąstyti ar verta tai daryti, kas ten parašyta.

Labanakt.

Pavadinimas ne į temą. Kodėl man atrodo kad šia tema, kuria dabar kalbėsiu kažkas kažkada rašė.. O gal net aš pati?
Žodžiu labai daug noriu aš suspėti per dieną ką padaryt.. Bet vis kažkas kažkam sutrukdo.. Kuo toliau tuo labiau suprantu, kad reikia kuo daugiau laiko skirti sau.. Bet trenerė sako, jei nori kažką pakeisti, tai privalai 5 valandas skirti sau.. hmm.. Tada susimąstai iš kur jas gauti. Taip taip, čia per dieną tiek valandų. tada pradedi skaičiuoti: keliesi 6:15, 7:00 išvažiuoji į darbą, 7:30 jau būni darbe, iki 14:30, tada pakiniesi daiktus ir leki į paskaitas. 15:00 – 18:00 paskaitos.. Tada važiuoji namo, nes reikia mokytis, arba yra visos kitos pareigybės, kaip būti anūkė, dukra, sesė (ar gerai, kad nėra mamos statuso arba žmonos).. Arba gera darbuotoja, gera studentė ir dar po to atsiranda draugai.. Greičiausiai šita sritis pastaruoju metu apleista labiausiai.. Bet dabar pakalbam apie tas penkias valandas sau. Tai va, nusprendžiau bent tas penkias valandas per savaitę skirti plušėjimui salėje (bet vakar sugebėjau sušalti, o ne suprakaituoti (?)) žiūrėsim kaip man čia seksis. Kol kas nelabai gerai sekasi, bet tikiuosi pavyks.

Žodžiu beleką parašiau, nes vis atsiranda žmonių, kuriems prireikia manęs ir trukdo ) per skype

norit tikėkit norit ne.. bet tai veikia. atlikau šiandien tuos bandymus grupėje, per savo pristatymą ir nusprendžiau pasidalinti su jumis. tai veikia. ypač su mobiliu telefonu.

Daugelis draugų sakė, vienas kolega ir pakomentavo, kad prieš tai esantis įrašas labai liūdnas. Taip. Tai tiesa. Kažkaip pastaruoju metu tokios nuotaikos pas mane ir vyrauja. Bet dabar noriu pašnekėti apie linksmesnius dalykus.

Apie svajones? Kuo kažkada svajojote būti? Kuo vis dar norite būti? Ką vis dar svajojate? Ar jau nebe..

Aš tai visada norėjau būti policininke, kad galėčiau padėti žmonėms ir t.t. Tapau kineziterapeute, čia truputėlis prie daktarų padedu irgi žmonėms, šiuo atveju vaikams, tai gal ir kažkiek principas panašus..

Tačiau..

Dabar galvoju ką pasirinkti.. Nes tuoj teks rinktis, o noriu visko. Ką galėčiau tai pavadinti svajone, tai net nežinau..

Šiandien per paskaitą ir važiuodama namo, svarsčiau, kad labai norėčiau būti dėstytoja. Parodyti, kad paskaitos gali būti ne nuobodžios, o įdomios, kad atėjimas į paskaitą, nuskaitymas 17min nuo skaidrių.. Ir taip visą semestrą.. Tai nėra paskaita. Tai tada, geriau, susitinkam, atsėdim tris valandas, kaip ir priklauso (nors priklauso ir 4,5) ir tada visas semestras atskaitytas, o dar skaidres duoda įsirašyti, tai tada iš vis aš nematau problemos, išsilaikom egzą susirinkę pabaigoj semestro ir daina baigta.. Bet ne.. Trenkis tu į kitą miesto galą, dar kiti atlekia iš Druskininkų, Vilniaus, Birštono, Abromiškių.. Atlekia į II ligoninę, kuri yra kitame šilainių gale.. vos spėja nusirengti, tai jau ir važiuot atgal. Tai va, aš norėčiau būti dėstytoja, ta, kuri turi ką pasakyti, kurios paskaitos įdomios ir iš kurios paskaitų išeiti nesinori.. O juk būna taip.. Ypač kai užsėniečiai dėsto.. Buvo tokių situacijų, kad kuo toliau, tuo daugiau klausimų, tuo įdomiau ir t.t. tai va.

Antra svajonė, išvažiuoti tęsti studijų į užsienį.. Tobulintis.. Pamatyti kaip yra dirbama ten.. Mačius nemažai video iš Norvegijos, Čekijos, Lenkijos, JAV.. bet man įdomu ar taip ir iš tikrųjų yra.

Toliau dar noriu studijuoti doktorantūrą.. Sako kad baigus doktorantūrą, galima dirbti rebilitologu. Kiek tai realiai įmanoma nežinau, įstatymas tai leidžia. Tada gal kokio skyriaus vedėja juk aš nuo prigimties vadovė )

Dar visada norėjau turėti savo SPA. Bet čia gal tolimoje ateityje tas bus.. Bus matyt žodžiu..

Šiandien pasakiau tokią frazę: “Kodėl aš turiu dėl visko klausti, prašyti ir pan.. jei man gerai, tai aš to niekad ir nedarau, neprieštarauju ir pan.” Ir išgirdau kontraargumentą: “Tu mus išlepinai, tai dėl to visi ir tikisi, kad tu kažką darysi”.. pagalvojau gal ir tiesa.. bet man tokių dalykų, kad nukelkim egzaminą, ar ką ten ar ten rašyt, tai nereikia. Aš pati ieškau atsakymų ir juos randu arba ne, jei ne, tai būna įjungta fantazija ir viskas )

Tai va. Bet kaip viena dėstytoja sako.. Tos bobos neprotingos, pirma karjera, darbas, pinigai.. Po to gimdo.. Ir gimsta dauniukai, cerebriniai ir su visokiais apsigimimais.. Tai reiškias turiu keturis – penkis metus daryti karjerą, vadinasi studijos užsienyje, arba Lietuvoje.. Po to reikės keliems metams atsiduoti šeimai, vaikams.. Po to vėl grįžti prie karjeros.. Dėstytoja dirbti ir turėti savo SPA.

Vis dėl to galima viską suspėti. Svarbiausia turėti sveikatos ir noro..

P.S. JAV mano specialybės žmonės uždirba ne mažiau kaip 70000$, čia jau yra taip įstatymiškai nustatyta, kad turi uždirbti nemažiau.. o kiek pas mus? Viešojoje įstaigoje jei gauna 1500LT į mėnesį, tai jau čia yra laaaabai gerai. Privačiai dirbantis, kuris nepriklauso nuo nieko, dirba “ant savęs”, tai gali gauti ir 4000LT (žinoma priklauso nuo demografinės vietos).. O privačioje klinikoje, panašiai kaip viešojoje, tik greičiausiai dar priklauso kažkiek ir nuo padaryto darbo.

turiu svajonę mažą.. Aš ją ir įgyvendinsiu.. Gyventi žadu ilgai.. pfu pfu pfu..