Margaritos tinklaraštis

pradėjau nuo zenito.. kai susiradau iš palėpės kelis tėčio zenitus.. šiaip buvo ir gražių nuotraukų, bet vis nenutaikydavau ryškumo, čia turbūt dėl regėjimo problemos.. nors gal nuo fotoaparato, nes su vienu labai gerai viskas, su kitu nelabai kartais.. paskui buvo muilinės.. bet kažkaip jos neužkabino manęs.. po to gavom tokį didelį jau šūstrą fotoaparatą, kuris darydavo ir panoramines ir šiaip jau viskas reguliavosi.. deja paturėję tik kelias savaites, o gal mėnesį, nusprendėm, kad mums tokio fotoaparato nereikia.. nes buvo pasakyta, kad už šitą fotoaparatą galima nusipirkti mašiną.. čia gal prieš 9 kokius metus.. po to skaitmeninis, olympus.. fotografuoji kiek nori, patiko žaisti.. ir nuotraukos gal visai nieko.. bet dabar tą fotoaparatą galėčiau pavadinti kita muiline jį naudojo tėtis, iki kol nusprendėm, kad jam reikia naujo, mažesnio tai buvo prieš metus. aš savo fuji įsigijau prieš 3,5m.. oj džiaugiausi.. atrodo solidžiai, nėra didelis, nėra sunkus, ir nuotraukos tikrai geros kokybės, gražios ir t.t. o su auto iš vis viskas sufokusuota ir taip tris metus džiaugiausi, po to vis tyliai pasvajodavau apie veidrodinį kokį, jau EOS kurį nors gerensį.. bet taip vis ir baigdavosi svajonėm.. būčiau pirkus.. bet kompas sugedo, tai teko naują kompiuterį pirkti.. tad ta svajonė taip ir užsigrūdo kažkur giliai.. džiaugiausi savo senuku Fuji.. iki tol, kol.. padovanojau vienam žmogui.. su viltim sau nusipirkti naują.. ir su kita viltim, kad tas žmogus naudos tą fotoaparatą pagal paskirtį, o ne laikys spintoje.. deja jau tuoj pusė metų, dar nei vienos nuotraukos nesulaukiau.. nors iš kitos pusės, tai buvo kita priežastis.. bet taip išėjo, kad dabar likau be fotoaparato.. vis galvojau kad sunkiai išgyvensiu.. bet, kad kažkaip visai jo ir nereikia per daug.. buvo kelis kartus reikiamybė, pasiskolinau, ačiū tau. niekas nepatikėjo, kai pasakiau, kad padovanojau savo fotoaparatą, nes visi žinojo, kad kur margarita, ten ir fotoaparatas. daugelis galvojo negražiai apie mane.. o ką dabar galiu pasakyti.. kartais pagalvoju, kad gailiuosi.. nes tas žmogus neįvertino kiek fotoaparatas man svarbus. aišku, dabar pradės žmonės sakyt, kad tai tik daiktas, kad negalim priklausyti nuo daiktų.. taip. pritariu. bet koks šio įrašo tikslas.. kad dabar nei fotoaprato.. nei to žmogaus mano gyvenime nebeliko.. ir ta svajonė vis dar užgrūsta.. nes kažkaip išgyvenu be fotiko..

visas mėnuo kaip sergu. iš pradžių temperatūra.. po to angina.. dabar plaučiai ir širdis.. skrandžio dar reikia nepamiršti.. dingo harmonija iš mano kūno.. tikiuosi greitai atstatyti..

Super. sveikinimai Eglutei, ir jos tėvams, ir visiems kas prisidėjo prie kelionės, pasirodymo ir t.t. į euroviziją vaikų. ačiū jums. vaizdas buvo super, ir aš visada tikėjau sėkmės tyliai, bet tikėjau. stebėjom šiandien penkiese, ir kiti buvo pakankamai skeptiški aš vis tikėjau ir sakiau ramiai aišku kad nugalės irgi pasakiau kad bitutės, arba ukraina. nesitikėjau kad būsim treti bet į aštuntuką tikėjausi patekti ačiū JUMS dar kartą už nuostabų pasirodymą aš eglutės dainą jau seniai turiu savo playliste (dance).

aš net sveikinimus iš draugų iš Latvijos gavau

jei pakalbu su draugais amerikonais, tai verkia, kad krizė.. krizė.. kai pakalbu su lietuviais gyvenančiais amerikoje, tai visi tik džiaugiasi, pradeda keliauti, važinėti visur.. nes benzo kaina gerokai nukritusi, produktai irgi pinga.. Lietuviai kažkaip pripratę prie tų krizių. žodžiu dolerius pavertus į litus, galonus – į litrus, gausime, kad litras USA kainuo 1,27Lt geras ane. (vienas galonas kainuoja 1,72$, kai ten buvau vasarą, kiek pamenu galonas buvo netoli 3$) žodžiu. pas mus benzas pinga (nors kol kas turbūt taip yra visame pasaulyje, nes naftos kaina nukritus), bet žodžiu viskas pradės kilti, dėl pvm ir t.t.

ką norėjau pasakyti. kad lietuviai atsparūs krizėms. tad išgyvensim šitą visi grįš iš užsienių į Lietuvą, nes jau sakė ir anglijoje atleidinėja žmones, tai bus pats laikas kelti sparnus kitiems iš čia, kai praeis krizė nors turbūt ji dar neatėjo, pasijaus arba vasarą arba kitą rudenį.. bus matyt laukiu vasaros )

kažkada parašiau į vieną USA organizaciją, kokia tikimybė studijuoti jų universitete, kokia tikimybė dirbti ten ir t.t. atrašė dviejų A4 formatų lapais tekstu.. žodžiu..

kažkada parašiau lietuvių vienai organizacijai, tik pasidomėjau kokia kaina į kviečiamą konferenciją.. parėjo atsakymas: cituoju: “sveiki. Deja, asmeniskai kiekvienam tiesiog negaliu taip smulkiai atsakineti, atleiskite. Tam ir atsiunciau nuoroda…” jou. nju žodžiu.. atsiuntė ir pradžioj tą nuorodą, aš tiesiog neradau iš tikrųjų. nors ir labai stengiausi rasti.. būtų bent konkrečiai adresą atsiuntus, kur ieškot ir pan.. ar sunku? aš juk paklausiau tik kokia kaina ir pan.

tiesą pasakius kuo toliau tuo labiau kraupinuosi lietuvių etiketu, ir bendradarbiavimo lygiu. ir dar kur gerbiamieji lietuvybė? jau man atrodo išaugom iš to, kad kažkas neskaitytų lietuviškų raidžių ir pan..

gerai. pabumbėjau. dar galėčiau bumbėti, bet gal jau užteks.
geros nakties.

nors dar atsiminiau.. koks tikslas studijuoti universitete? kai čia atari šešis metus, ir po to ima lengva įdarbina žmogų, kuris baigęs kolegiją, net nepamena kada baigė.. gal prieš du ar tris metus.. tris metus, ar du su puse pratrynęs suolą, ir dar pareiškia, kolegijos daug geriau paruošia, nei medicinos universitetas.. ech.. čia nuo kiekvieno priklauso. ar domėsiesi ir pan. bet esmė tame, kad jei aš šneku, tai ji nesupranta apie ką.. per aukštos materijos.. žodžiu.. o atlyginimas tas pats.. sako išsilavinimas proto neprideda, elgsenos kokybės irgi.. deja aš drįsčiau manyti, kad jie klysta..

grįžau su depresiškom mintim.. žinau. nemažai kas sakė jei nori atsikratyt draugų, būk liūdna, ir dažnai rašyk apie tai kas liūdna.. antra savaitė “ant biuletenio”.. išsekinau organizmą.. aišku logiškai pagalvojus galėjau ir išsikapstyti.. bet pagalvojau velniop.. kaip bendradarbė pasakė: “tokių, nemylinčių save, pilnos Karmėlavos kapinės”.. taip tai tiesa. ir kol nesuprasiu kad reikia gerbt ir mylėt save, tol tikrai nieko nebus į gerą.. prabudau anksti ryte su mintim pasižiūrėti filmą, kurį mačiau prieš tris metus ir buvau pamiršus.. filmas, nuo kurio prasidėjo mano (ne)sekmės.. ir po jo sugebėjau pasakyti: “koks apgailėtinas mano gyvenimas”.. aišku tai tik minutės ar tos sekundės mintis ir akimirka.. bet šiaip..

užtenka vienam žmogeliukui sprogdinti kitą.. gal karts nuo karto vėl ką parašysiu..

kažkaip reikia pradėti naują gyvenimą.. o ne arti nuo septynių ryto iki devynių vakaro. bet greičiausiai daugumas taip..

einu paverklšianti toliau žiūrint filmus ) reikia atsižiūrėti už visus metus ir visus metus į priekį oh, tiesa, buvau pjūklas 4 ir 5 dalyse super filmas patiko

mokausi anglų kalbą..