pasidariau nuobodi.. o gal tai ketvirčio amžiaus krizė? teoriškai nežinau.. praktiškai kai pareina sms žinutės: “tu man niekad neparašai”.. pala pala.. o tu parašai? kai skambinu, tai nekeli niekad.. aš nekenčiu, kai vaikinas pradeda aiškinti su kuo draugaut su kuo ne.. tai vaikiška ir pan.. tad tu nepyk mieloji.. kad aš tau neparašau.. tu nekeli telefono ragelio kai aš tau skambinu.. arba atrašai po paros, kai aš parašau.. žodžiu.. nepyk. kitas žmogus pareiškia: “noriu pakalbėti, bet reikia kad būtum energinga ir geros, mylinčios nuotaikos.. come on.. kai pridirbi nesąmonių, tai neprašyk kad būčiau geros nuotaikos..
kažkaip atsiskyriau nuo žmonių, liko tik darbo aplinka (kuri deja jau ir pradėjo erzinti nerealej), ir liko keli žmonės su kuriais bendrauju gyvai, su jais vis dar miela ir tikiuosi bus toliau miela bendrauti, ir dar liko keli internetiniai pašnekovai, su kuriais nuolat bendrauju.. gal čia toks laikotarpis? a?
ketvirčio amžiaus krizė.. šiuo metu tik taip galėčiau pavadinti.. orų kaita.. šaltis.. kaip kolegė blogerė vakar dienos įraše rašė: “nieko neliko man, per daug atiduodu darbui”.. aš pagalvojau kiek yra man mano.. mintys.. darbai.. svajonės.. norai.. viskas mano..
tik ką suskambo telefonas.. neatvyksim šiandien į mankštas.. susirgo mergaitė.. po minutės kitas skambutis.. gal gali priimti mano vaiką į mankštas.. galiu.. vadinasi dar yra kam esu reikalinga..